Kaip galima matyti, reikia kankinti būdingas pačios žmogaus prigimties. Mes visi esame medžiotojai ir žaidimas, žiaurus kankintojų ir nekaltos aukos. Bet, laimei, žmonijai, tai paslėpta giliai žemyn, slopino poreikius retai išsivaduoti, neretai padarė užkrečiama, retai virsta masinio pamišimo, nacionaliniu nelaimės, demografinės katastrofos paskutinio.

Tiesą sakant masė persekiojimas raganos prasidėjo tik XIII amžiuje. Prieš tai, šventoji Bažnyčia turėjo kažką daryti - pirmieji žaizdos vis dar buvo švieži, nuo kančių ankstyvuosius krikščionis buvo žiauriai persekiojami Romos imperijos, tada kovos dėl valdžios, tada atėjo laikas krikščionių sektų, kurios buvo beveik visiškai sunaikinta, ir tik po visų visa tai-mato akis Bažnyčios vadovai kreipėsi į maištininkų coiling lizdą beveik ranka Katalikų bažnyčia - raganavimą ir užsiiminėjo magija visų jų apraiškas. 1275, Tulūzoje, buvo pirmieji ragana karštis, o viduryje XIV amžiuje skeltuvas jau susuktų keršto. Be 1320-1350 gg. Carcassonne sudeginti apie 200 moterų ir Tulūza - apie 400. Nuo šiol niekas negalėjo jaustis saugūs: moterų, turtingų ir neturtingų, gražus ir bjaurus, protingas ir kvailas - visi buvo vienas siauras kelias, galų gale atvedė juos į ugnį ,

Nuo neatmenamų laikų

Raganavimu reiškinys turi ilgą istoriją ir yra įsišaknijusi tolimoje praeityje. Įsitikinimas, kad kai kurie žmonės gali bendrauti su gamtos dvasiomis ir taip įgyja antgamtinių galių įvestas kolektyvinės pasąmonės į pirmykštės bendruomenės dienų, jei sėkmė yra tiesiogiai susijusi su giminės shaman meno, atlikti kartu su žmonija į kelių tūkstančių metų taip ir lieka, net šiuolaikiniame apsišvietęs visuomenėje.

Nuo neatmenamų laikų, gyveno žemėje burtininkai ir raganos, burtininkai ir raganos, burtininkai, burtininkų ir šamanai, turi galimybę, viršijantį įprastas - ir įtikinti kitus apie savo egzistavimą. Tačiau, kaip buvo senovės magai ir atskyrimas pagal lytį. Jei vyrai burtininkų buvo daugiausia mokslininkų natūra ir užsiimti lytinių santykių su antgamtinėmis būtybėmis, siekiant padauginti savo žinias ir galią peržengti kitų būtybių vyriškos galios ir pasivyti laikui bėgant su dievais, moterys naudojama magija praktiniais tikslais, kaip išmokos (pavyzdžiui, už žmonių gydymui ir gyvulių) ir šlykštus (žalos, blogos akies ir sukelia daug žalos sveikatai ir turtui). Vyras magija buvo mokslas, moterys - nežinomas. Šios dvi jėgos galėtų kartu egzistuoti senovės visuomenėje, ir gali prieštarauja viena kitai. Tačiau pagoniška religija nežinojo krikščionių pasidalijimas tarp gėrio ir blogio, kodėl raganavimas buvo laikoma šviesos, jei atnešė gėrio ir blogio - jei žala. Tik po Kristaus gimimo, pasaulis buvo padalintas į dvi dalis - viskas, kas atėjo iš Dievo pripažinta gera, visa kita buvo baudžiami, ir raganos buvo persekiojami ne tiek už savo nusikaltimus, tačiau labai priklausomybė tapti įstatymus gerbiantys krikščionis bendras priešas - velnias.

Tačiau keista, kad tamsiausias, žiaurus ir nieko neišmanantys šimtmečius viduramžiais, kad po iš Romos imperijos žlugimo, į burtininkai ir raganos buvo gydomi gerai toleruojamas, bet kuriuo atveju, bausmės, o suvokti kenkėjiškų magai nėjo į bet lyginant su kankinimais ir egzekucijos, kad uchinyali per kiekvieną kitą labiau apsišvietęs žmonių era Humanizmo. Viduramžiais bažnyčios tėvai pasmerkė žmonių tikėjimą nukirptoje ir Lamia, kuris, pasak legendos, buvo skrisdamas Broomsticks ir čiulpti žmogaus vidurius, ir labiausiai apsišvietęs bažnyčios hierarchijos ir neigė bet kokį magija ne visi, išskyrus iš Viešpaties Dievo stebuklų. Nepaisant visų tai paprastų žmonių, žinoma, buvo tvirtai tikinčiu ne tik nukirpti ir Ragana, bet ir visais kitais paslaptingas simbolių paveldėjo Vakarų Europą pagonybės laikų, tačiau tik kaip nieko neišmanantys valstiečiai tvirtai tikėjo, kad nenugalimas pranašumą naujo krikščioniškojo tikėjimo - ir taip ir velnias ir visi jo pasekėjai buvo išvaryti lengvai pasirašyti kryžiaus, šventieji vandens srove, bet paprasta malda. Žinoma, kai kurie žmonės ir toliau praktikuoti magija apeigas ir ritualus, susijusius su senovės, net iš anksto krikščionių įsitikinimų.

Bažnyčia yra įsipareigojusi vienintelio viešpatauti protus ir sielas savo parapijiečių, nepritarė šių veiksmų, tačiau pasaulietinės galios tol, kol nepripažino stebuklinga veikia nusikalstama veika, jei pats, nebuvo įrodyta, kad šie veiksmai buvo mirties priežastis, sunkus kūno sužalojimas ar žala turtui. Pavyzdžiui, 580 buvo įvykdyta ragana, kurie sukėlė trijų karališkųjų sūnų mirtį. Tai nusikaltimas buvo įtariama vyskupą, kuris prisipažino kankinant, kad jis gavo iš kai raganos tepalo ir gerti, siekiant išlaikyti karaliaus ir karalienės gailestingumo. Tačiau už šį nusikaltimą vyskupas buvo ištremtas tik, o moteris prisipažino raganos buvo atliktas rato ir sudegino. Nors tokie atvejai vis dar retai, tačiau laikui bėgant jie tampa vis daugiau ir daugiau, o XI amžiuje ragana jau nuskendo, išmesti iš pilies sienų ir ratų.

Pavyzdžiui, 1090 moterų, įtariamų raganavimu, kelis kartus viešai išbandyti virželis, ir kadangi jie nuolat neigia savo kaltę, galiausiai sudeginti gyvi dėl Isar bankų. Panašus atvejis įvyko 1128 Flandrijoje, kur dėl įtarimų raganavimu sudegė moteris, nusikaltimas buvo, kad ji aptaškytos vandens viename grafike, kuris grafikas po šio incidento nedarbingumo širdies ir inkstų ir mirė. Be Zoeste maždaug tuo pačiu metu buvo sudeginta jaunas kunigas kaltinamas raganavimu graži moteris jis po daugelio nesėkmingų bandymų, perimta su tariamai stebuklingų priemonių pagalba. Tomis dienomis, raganavimas tikrai plačiai praktikuojama ir pati bažnyčia. Visų pirma, daugelis popiežiaus pripažinta ne tik raganos (kaip Leo III ir Benediktas VIII), tačiau net ir autorių buvo laikoma stebuklinga knygos (pavyzdžiui, Honorius III). Atsižvelgiant į šiuos Katalikų Bažnyčios kunigaikščius kaip popiežiaus Sylvester II ir Bonifacas VI, ji buvo žinoma, kad kiekvienas iš jų, siekiant gauti popiežiaus pardavė savo sielą velniui. Tačiau laikas, skirtas raganos, buvo pabaigoje. Iki XIV amžiaus, Katalikų Bažnyčia sėkmingai susidoroti su visomis užsienio priešų ir varžovų erezijų. Pagaliau įtvirtinti savo dominavimą virš širdis ir protus bažnyčios nariai turėjo tik vieną dalyką: rasti per priešą.