Krikštas - seniausias krikščioniškoji tradicija, nuo pradžios iki dvasinių vertybių simbolis, žada nusigręžti nuo savo nuodėmių ir gyventi pagal Biblijos priesakus. Nepaisant gana skaidriai aiškinimo krikšto sakramentu susijęs su prietarais ir prietarų, kurie turi įtakos tai, kaip ritualas privaloma atlikti ir neigia, kad tai reikalinga daug.

Kai jis ateina į krikštą, žmonės skirstomi į tris stovyklas. Pirmieji, giliai religinių, garbindami bažnyčios kanonus ir gyventi pagal įstatymus ir reglamentus Biblijos nuoroda į šį ceremonija labai rimtai, atidžiai pasirinkti gavėjus (krikštatėviai) kūdikiui, kuris bus jo mentorius. Yra tie, kurie dėl religinių įsitikinimų stoka, skeptiško požiūrio į šį ritualą arba ateizmo nėra krikštyti vaikus. Dauguma nurodo krikšto kaip tradicija, kad būtų laikomasi krikščionių šimtmečius. Nežinojimas problemos ar noras užtikrinti tinkamą jo pasirinkimas kurti tą patį klausimą: kodėl mes turime krikštą?

Ši tema yra labai svarbi. Pastaraisiais metais cerkvė teikia didelę reikšmę šiuo klausimu, peržiūri savo požiūrį į nekrikštyti, kuris anksčiau buvo gana sunku ir atrodė nepajudinamas. Kunigai, atsakydamas į šį sudėtingą ir prieštaringą klausimą, susilieja į vieną nuomonę: krikštas - tai nėra pareiga, tai neturėtų būti verčiami dėl visuomenės spaudimo.

Deja, kaip dažnai žmonės nėra pernelyg nusimano Bažnyčios reikalus, mes linkę duoti net tokius šventus potvarkius, kaip krikštas yra, kad jis neturi, ir, kita vertus, nesilaikant taisyklių, kurios turėtų padėti apeigų, žmonės net nesuvokdami devalvuoti krikšto reikšmę žmogaus gyvenime.

Raštas sako: "Kas įtikės ir pakrikštyti, bus išgelbėtas". Šis pareiškimas yra dažnai priimami per pažodžiui. Puikiai krikštas nėra išganymo garantija žmogus ir jo siela talismanas iš visų nelaimių, kurios, be abejo, bus gaudyklė jam gyvenime. Ir jei žmogus nekrikštytų, tai nereiškia, kad ji nusileis rūstybę įgaliojimų. Aklas tikėjimas šių nepagrįstas montavimo galų gale atvedė į kūdikių krikšto tradicijos, kuri tariamai turėtų apsaugoti žmones nuo kančių, remdamasi principu "kuo greičiau -. Geriau"

Krikštas yra aprašyta stačiatikių bažnyčios kaip nuodėmingo gyvenimo, miršta ir dvasinio gyvenimo gimimo. Tai rodo, kad asmuo sąmoningai priima savo tikėjimą ir yra pasirengę sekti Kristaus kelią. Jis gali būti vadinamas svarbiausias momentas jo gyvenime atsidavimą Dievui. Ši teisė iš krikščionių požiūriu, iš apeigų aiškinimas ir spąstų melas, suteikiant gyvenimą visiems prieštaravimų dėl krikštą rūšių.

Mes pagrįstai domisi: kaip mažas žmogus gali priimti patys tokius įsipareigojimus - nes jis yra dar nežino apie ceremonijos svarbą? Vienas atsakymas: iš "teisę" krikšto įkeitimas - tai besąlygiška, gilus, prasmingas tikėjimas tėvais ir krikštatėviai. Jie priima į dvasinio švietimo pažadą pagal Bažnyčios kanonus. Čia verta paminėti, kad krikštas yra ne veltui reiškia tiesiog praranda savo jėgą. Kodėl būti pakrikštytas, jei ne Krikščionių švietimo ir inicijavimas tikėjimui ir nebuvo numatyta?

Didelė klaida ir net nuodėmė yra laikoma antra krikštas, kuris yra laikomas kai kurių, kaip būdas pabėgti nuo "blogio likimo", ar net pakeisti gyvenimą pašalinti žalą. Krikštas - tai pirmasis kontaktas su bažnyčia, durų natūra savo tikėjimu, o ne stebuklingas ritualas.

Reikia būti pakrikštyti, jei žmogus jaučiasi savo kultūros dalį, nori gyventi viduje, mokymosi dvasines vertybes, vaikščioti su jais per gyvenimą. Krikštas - tai ne duoklė Dievui bet kuriuo atveju ne formalumas, o ne tik tradicija, ir atmetimas tai - ne nuodėmė. Didelis nusižengimas bei nuodėmė būtų krikščionių gyvenimo būdą po šventojo sakramento neigimas. Krikštas turi būti laisvas pasirinkimas individo, nes šiandien ir patarė daryti šį žingsnį labiau suaugęs.

 Eugenijus Zhirkina

Susiję straipsniai

Velykų kiaušiniai ir apdaila: vasariniai tradicija

Velykų ženklai

Stačiatikių Kalendorius - nuo Velykų iki Velykų

Stačiatikių šventės